Labas rytas!

Tęstadama savo pasakojimą apie tai, kaip pradėjau “Liu Patty” desertinės veiklą, mano sekėjų užduotų klausimų sąraše radau štai tokį klausimą: “Ar teko susidurti su didelėmis rizikomis? Kaip jas suvaldėte?”. Pasirinkau būtent jį, nes pastarąjį įrašą baigiau užsimindama būtent apie kryžkėlę, kurios priėjau po maždaug 1.5 metų veiklos – rizikuoti ir augti ar nerizikuoti ir likti tame pačiame lygmenyje?

Taigi, tuo metu, kai dirbome mažytėse patalpėlėse, jos jau 2 kartus buvo perorganizuotos, pastatyta sienelė, kad gamybai galėčiau skirti daugiau vietos. Visgi artėjo 2015-ųjų Kalėdos (šiame versle tai itin darbingas ir pelningas laikotarpis), o aš gavau pasiūlymą dalyvauti vieno iš didžiųjų prekybos centrų Kalėdinėje mugėje. Net neverta kalbėti apie tai, jog buvome per maži, kad ~1.5 mėnesio tinkamai aprūpintume tokį tašką savo produkcija, todėl man reikėjo nuspręsti, ar nuomotis didesnes patalpas, pirkti rimtesnę įrangą ir samdyti daugiau žmonių. Tuo metu jau turėjau 2 pagalbininkes, iš kurių viena – apie 30 metų patirties turinti profesionali konditerė, pasiūliusi man į komandą pakviesti savo kolegę iš senos darbovietės. Ką gi, šis klausimas buvo išspręstas, tad pradėjau ieškoti kitų patalpų ir įrangos.

Čia ilgai nesipliesiu, tik pasakysiu, kad RIZIKOS MASTAS šioje vietoje buvo MILŽINIŠKAS. Kodėl? O gi įsirengimui turėjau skirti didžiąją dalį turėtų pinigų ir remtis tuo, kad artėja mugė, per kurią TIKRAI atsimušime investuotus pinigus. Likus vos 2 savaitėms iki mugės pradžios, kai sutartis dėl patalpų pasirašyta ir papildomam žmogui pažadėta darbo vieta, man pranešė, jog mugės visgi nebus! Nujaučiau, kad kažkas vyksta netaip, nes buvo labai delsiama su sutarties pasirašymu, bet kaskart kartota, jog taip yra dėl teisininkų rengiamų dokumentų ir pan.

Kaip šiandien pamenu tą lapkričio dieną – už lango visiškai tamsu, lyja kaip iš kibiro, o man paprasčiausiai nusviro rankos ir neturiu nė mažiausios minties ką daryti toliau… Žinot tą jausmą, kai tavo žvilgnis yra visiškai tuščias, kai žiūri į tolį, bet nieko nematai? Tai štai. Tą dieną, man rodos, sugebėjau girdėti tik lietų.

Visgi sutartis dėl naujų patalpų jau buvo pasirašyta ir čia linksmybės nesibaigė! Patirties jas renkantis ir į ką reikia būtinai atkreipti dėmesį, visiškai neturėjau. Prieš tai patalpų savininkai buvo fiziniai asmenys, labai malonūs, geranoriški žmonės. O čia.. Tik pradėjusi įrenginėti gartraukį, sužinojau, jog naujoji vieta priklauso ne pačiam sąžiningiausiam verslininkui, ir viskas, kas man buvo svarbiausia (kanalizacija, elektra ir vėdinimas), nėra sutvarkyta ir net neturi technologinių brėžinių! Žodžiu, planas pasikeitė 50 kartų, teko ieškoti specialistų, kad viską perdarytų, sutvarkytų n+k daugiau dalykų negu planavau, o atsakingas asmuo, t.y. tarpininkas, kurio dėka pasirašiau man nepalankią sutartį, dingo! Pinigine prasme viskas taipogi keitėsi ir augo geometrine progresija.

Bet aš nepasidaviau.

Kad jūs matytumėte ir girdėtumėte, kaip aš su savo 165cm ūgio ir maždaug 45kg svorio kalbėjau su ten dirbusiais vyrais :)) kaip aš juos įtikinėjau, kad juk NĖRA NIEKO NEĮMANOMO, kai jie man aiškino, jog tiek darbo, kiek man reikia, per parą padaryti nerealu! :)) net dabar rašau šypsodamasi :)) realiai, iki Maisto ir veterinarijos patikrinimo buvo likusios 27 valandos. Pas mus dar begalė dalykų nepadaryta. Dieną prieš, 7 ryto į patalpas įleidau kelias meistrų brigadas ir pati viskam vadovavau. Be abejonės, mano kolegės taip pat labai padėjo – tvarkėm, šveitėm, dėliojom, aš sudarinėjau paskutinius dokumentus. Iiiir.. Spėjom!

Kažkurį pirmadienį, manau, papasakosiu detaliau, kokiems reikalavimams reikia atitikti, kad gautum leidimą maistui gaminti, bet jau dabar būtinai noriu pažymėti – NIEKAS NEGIMĖ VISKO ŽINODAMAS! NIEKADA NEBIJOKITE KLAUSTI ir IEŠKOTI SPECIALISTŲ PAGALBOS! Konsultacijos yra visiškai normalus reiškinys, kuris įeina į kiekvieno specialisto pareigybines nuostatas – ar jis būtų VMVT atstovas, ar įrangą parduodančios įmonės atstovas. Taip visiškai nekompleksuodama dėl dalykų, kurių neišmaniau, aš niekada nesigėdijau paklausti ir visuomet gaudavau man būtinus atsakymus 😉

Ką gi, gavusi leidimą naujoms patalpoms, nuvykau galutinai susitvarkyti ir pasiimti paskutinių daiktų į pirmąją kepyklėlę. Užgesinau ten šviesas ir su didele nostalgija širdyje išvažiavau. Ui, kiek šios sienos matė! Kiek prisiminimų ten iki šiol gyvena 🙂 tai buvo išties labai gražus, šviesus ir beveik idiliškas laikas man 🙂

Užvėrusi mažo, beveik tobulo pasaulio duris, turėjau grįžti į realybę su visomis problemomis, kurios per kraustymosi ir įsirengimo darbus niekur nepabėgo. Tiesa, nepaminėjau, kad tuo pat metu su vyru kraustėmės ir į naują būstą, kuriame buvo įrengtas 1 vonios kambarys ir stovėjo 1 sofa. Kol taškiausi naujame ceche, jis nepasidavė ten :)))

Ką dariau toliau? Nesėdėjau, nežiūrėjau pro langą ir neverkiau. Tiesiog susikaupiau ir pradėjau galvoti, kaip, kokiais kanalais galime realizuoti daugiau mūsų produkcijos. Viena vertus turėjome išankstinių užsakymų, tačiau žinojau, jog to gali būti per mažai, todėl radau partnerį – nedidelį prekybos centrą, su išskirtinėmis prekėmis, kuris mielai su mumis bendradarbiavo ir prekiavo mūsų desertais. Tuo metu ši partnerystė man buvo išties svarbi. Tiek dėl įvertinimo, gauto iš jų, tiek dėl galimybės dirbti didesniais mastais.

Po mėnesio prasidėjo 2016-ieji. Vieni stipriausių ir darbingiausių metų mano gyvenime. Tai buvo metai, kai “Liu Patty” išties smarkiai paaugo, o aš turėjau ilgą ir gausų sezoną vestuvių planavimo srityje. Kaip juos išgyvenau, geriau neklauskite 🙂 dirbau po 20 valandų, tokiu tempu, jog žvelgiant atgal, man tai neatrodo normalu. Visgi džiaugiausi kiekvienu projektu, kiekvienu užsakymu ir įgyta patirtimi. Kad ir ką reikėjo išmokti ar įveikti, visuomet stengiausi išlaikyti ŠALTĄ PROTĄ ir NEPANIKUOTI. Tokio kareiviško nusiteikimo manęs išmokė vyras – už tai ne kartą jam dėkojau ir dar tikrai dėkosiu.

Ar tai buvo vienintelis, rizikų kupinas laikotarpis? Toli gražu. Juk mano komanda toliau augo, atsakomybių sritys taip pat. Be to, plėtėmės, atidarinėjau naujus taškus ir su kiekvienu atsirasdavo po ne vieną naują, prisiminimų vertą istoriją 🙂

Ar žinau, ką reiškia rizikuoti? Taip.

Ar verta tai daryti? Manau, kad taip.

Kaip rizikas suvaldyti? Vieno recepto tikrai nėra, tačiau esu įsitikinusi, jog šaltas protas ir gebėjimas nepanikuoti išties padeda! Kai gali blaiviu protu įvertinti situaciją, kurioje atsidūrei, sprendimas taipogi anksčiau ar vėliau ateina. Ne mažiau svarbus yra kitų žmonių palaikymas – ar tai būtų komanda, kuri tavimi tiki, ar artimas žmogus šalia. Dažniausiai juk viską padarome patys, bet vien žinojimas, kad turi petį, į kurį gali atsiremti, kartais suteikia nepaprastai daug jėgų ir tikėjimo tuo, ką gaLiu!

O jei galiu aš, reiškia gali ir TU 😉

 

Su meile,

Liu