Na, štai. Padariusi nedidelę petrauką savo rubrikoje “Pirmadieniai apie verslą”, nekantravau prie jos grįžti! Tiesa, susidūriau kūrybine spraga, kuri aplanko tikrai dažną – niekaip nesugalvojau apie ką geriau būtų parašyti… ir tada supratau, jog rašau paskutinę vasaros dieną. Vasaros, kuri buvo kitokia, bet tuo pačiu nuostabi! Viena vertus, pirmą kartą gyvenimą nieko neplanavau, nesvaigau apie atostogas užsienyje, neleidau sau galvoti apie ilgesnį laikotarpį kaip 2 mėnesiai. Kita vertus, 200 proc. gyvenau ČIA ir DABAR. Ką tai atnešė? Šiame įraše noriu pasidalinti ir tuo pačiu papasakoti apie įkvėpiančią moterį, profesionalę, kuri, mano akimis žiūrint, iš prigimties yra sutverta tam, kad padėtų kitiems suvokti savo potencialą, atrasti kelią ir lygiai taip pat GYVENTI GYVENIMĄ kiekviena kūno ląstele.

Taigi, grįžtant prie minties apie mano vasarą, atrodo, kad nieko stebuklingo neįvyko. Visgi birželį pirmą kartą per pastaruosius 8 metus išties tiesiog pasidaviau “tiekmei” ir bent iš dalies išmokau “išlaukti”. Tikiu, kad pavasarį mus ištikęs karantinas visus turėjo to išmokyti ir labai džiaugiuos už tuos, kam pavyko! Aš turbūt stovėjau prekyje tų, kurie sakė: “KAIP?! Kokį dar “išlaukti”?? Juk reikia kažką daryti!”. Bet reikia pripažinti, jog tam tikri dalykai iš tikrųjų susidėlioja savaime.

Šią vasarą taip pat daug dirbau. Gan dažnai lipau per save ir dariau tai, ko visa savo esybe nenorėjau, tačiau žinojau, kaip tai yra svarbu, todėl nesustojau. Tuomet ateidavo laisvi vakarai ir savaitgaliai, per kuriuos save apdovanodavau laiku, skiriamu sau. Tokiu būdu atradau naujas vietas aplink namus (5 metus čia gyvenu ir tik dabar tai padariau…), iš tikrųjų pajutau ne vieną tūkstantį šiluma apgaubiančių saulės spindulių, prakalbėjau ne vieną valandą prie šaltos kavos puodelio su draugėmis ir dar turėjau kelias išskritines patirtis, už kurias esu visa širdimi dėkinga tam žmogui, apie kurį užsiminiau pradžioje – Allai Budrienei.

Ką noriu pasakyti apie Allą – tai nepaprastas žmogus. Jos dėka aš pati nusiraminau ir žinau, kiek kitų žmonių atsakė sau į rūpimus vidinius klausimus. Ji per savo konsultacijas (net nežinau ar tai tinkamas žodis apibūdinti susitikimus su ja) geba žmogui atskleisti jo potencialą, atrasti jo asmenybės stiprybes ir silpnybes bei išmokti jas tinkamai panaudoti tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Tam ji naudoja tiek įvairiausių metodų ir technikų, kad net sunku būtų viską aprašyti! Dar vienas visiškai unikalus dalykas, kuriuo noriu pasidalinti – tai patyriminės fotosesijos. Į jas galima ateiti su skirtingais tikslais, bet rezultatas visuomet būna įspūdingas! Šiandien dalinuosi nuotraukomis iš mano fotosesijos upėje, kurios vandens temperatūra turbūt buvo apie +5-10 C :)) link tos vietos teko kurį laiką pakeliauti, tačiau tai buvo verta kiekvienos akimirkos!

Nuoširdžiai sakau, kad nieko panašaus prieš tai nesu dariusi ir šią patirtį prisiminsiu visą gyvenimą! Fotosesijos idėją, manau, geriausiai apibūdina pačios Allos žodžiai:

“Upės tėkmė – man viena gražiausių žmogaus kelionės per gyvenimą metaforų. Kažkada ištrykšti šaltinėliu, vėliau lyg upės vanduo keliauji per gyvenimą. Kartais teki ramiai, vietomis tampi srauni ir čiurlenanti, o kartais išvyksti į kalnus ir krenti kriokliu žemyn – kas bus, tas bus… Gyvenimo kelyje, kaip ir upėje pasitaiko didelių akmenų, juos apteki ir keliauji toliau. Būna – tave užtvenkia, tu sustoji, lauki, kaupiesi ir pratrūksti, kažką užliedama, kitus paskandindama… O tenka juk ir išsekti, išdžiūti… Tada lauki lietaus, tarsi iš giedro dangaus. Būna, kad įteki į kitą, platesnę upę, ežerą ar marias ir jų platybėje ištirpsti. Tuomet vėl ieškai srovės ir vingiuoji apsupta krantų toliau.

Būna, kad teki pasroviui. Geras jausmas… Atsipalaiduoji. Šapelis, nugriuvęs medis ar akmuo gali tau šaukti: “Palauk, tu plauki visai ne ten, kur tau reikia”. Bet upė žino, kur ji teka, jei ji tikrai upė.”

Žinot, manau, kad toli gražu ne man vienai per karantiną buvo labai sunku. Nors atrodo, kad nuolat vaikštau su šypsena, buvo laikotarpių, kai negalėjau nustoti verkti, dingdavau iš socialinių tinklų, nes viskas atrodė nemiela ir vienu metu netgi atrodė, jog pamečiau savo gyvenimo prasmę – vardan ko visa tai? Koks mano tikslas? Kas mane veda į priekį ir kur tikiuosi nueiti, ko pasiekti? Tikiu, kad tokie klausimai būdingi ypač moterims. Vienos veiklos mums tampa nebemielos, pradedame galvoti apie kitas. Imamės, bet ne visuomet pavyksta tai daryti ryžtingai ir kryptingai. Tuomet tikimės palaikymo iš artimiausios aplinkos, bet ji kaip tik klausia “Kada nustosi blaškytis???” (remiuosi informacija iš pokalbių su eile kitų moterų). Ką tikrai supratau – tai nėra mūsų silpnybės. Tai netgi stiprybės, kuriomis reikia mokėti pasinaudoti ir neišsigąsti to, kad pasaulyje, kuriame įprasta vadovautis racionaliomis taisyklėmis, mes tiesiog PAJAUČIAME daugybę dalykų. Esame apdovanotos stipria intuicija, kurios nereikia bijoti. Ja dažnu atveju kaip tik reikia pasitikėti ir įsiklausyti į ją. Tik tiek, kad kartais reikia pagalbos iš šono, kad tai padaryti būtų lengviau.

Taigi, paskutinę vasaros dieną jaučiu didelį dėkingumą už sutiktus žmones, už visas kartu praleistas akimirkas ir jų dėka padarytus asmeninius atradimus. Dažniausiai šiltasis sezonas pralekia kaip viena akimirka ir šis – ne išimtis, tačiau be galo džiaugiuos, jog šįkart tai buvo labai kokybiškas, turiningas laikas. Linkiu nebijoti kartais sustoti, atsitraukti ir leisti sau pamatyti bendrą paveikslą. Tai išties padeda nepamesti kelio dėl takelio, pamatyti naujas galimybes arba iš naujo atrasti savyje tai, kas leidžia išspausti maksimumą iš to, ką šiuo metu darote 😉

Sėkmingo ir įkvėpimo kupino rudens sezono!

Su meile ir šiluma,

Jūsų Liu