PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #25: Ar mesti samdomą darbą dėl hobio, galinčio virsti verslu?

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #25: Ar mesti samdomą darbą dėl hobio, galinčio virsti verslu?

Draugė pasidalino su manimi, kad turi giminaitę, kepančią išties puikius keksiukus. Jai tai labai patinka,o ir reikia pripažinti, jog pavyksta daryti gerai, todėl ji rimtai svarsto galimybę išeiti iš dabar turimo samdomo darbo ir kepti gardžiuosius desertus pagal užsakymus, t.y. paversti savo mylimą hobi darbu bei pajamų šaltiniu. Žingsnis neeilinis, reikalaujantis apmąstymų, ryžto ir drąsos. Normalu, kad kyla klausimų – ar verta, ar pavyks, ar ne per didelė rizika ir tt., ir pan.

Kadangi pati savo saldumynų verslą – “Liu Patty desertinę” pradėjau vystyti nuo nulio, kepdama keksiukus nuomojamo buto orkaitėje su perdegusia lempute, ne kartą esu sulaukusi prašymo patarti, ką daryti arba kaip geriau įsivertinti bei priimti sprendimą. Dėl to šiandien pabandysiu surašyti ne vadovėliais grįstas, o grynai per mano patirtį išjaustas ir į galvą ateinančias mintis:

  1. Pastaruoju metu vis girdžiu, kad apie tokius planus svarstančios moterys neturi šeimos, ypač vyro palaikymo. Dėl to siūlau rimtai apsvarstyti, ar turėsite tiek vidinės stiprybės, kad ne tik pakeltumėte nuosavo verslo iššūkius, bet ir atlaikytumėte įtampą namuose. Darbas yra darbas, jis reikalauja atsidavimo, laiko ir energijos, todėl jos reikės atiduoti nemažai, ypač pradžioje. Dažniausiai grįžusios namo norime atsipalaiduoti, jaustis kaip ramybės uoste, o ne karo lauke, tad pagalvokite, ar turite užtektinai motyvacijos bei stiprybės atsilaikyti prieš viską (Negąsdinu! Vienoms tai gali būti ganėtinai paprasta, bet toms, kurios linkusios viską nuspalvinti pernelyg ryškia rožine spalva, verta pagalvoti apie kitokius scenarijus);
  2. Jei neturite palaikymo, galbūt Jūsų idėja išties skamba pernelyg svajingai? Neskubėkite jautriai reaguoti į artimųjų dvejones bei klausimus – įsiklausykite į juos ir pasistenkite ramiai į visus atsakyti arba rasti atsakymus, kurių kol kas neturite. Kartais tie, kas emociškai nesusiję su Jūsų idėja, pagalvoja apie labai praktiškus ir tuo pačiu teisingus dalykus. Juos verta apgalvoti, apsirašyti ir suplanuoti, kad “svajuko dramblionės” taptų realia verslo idėja, kuriai lemta sėkmingai užaugti ir peraugti į puikų verslą;
  3. Maitinimo verslas tikrai gali būti pelningas! Esminis klausimas – koks Jūsų nusiteikimas dėl grąžos, kurią jis Jums turėtų atnešti? Ar Jums užteks uždirbti tiek, kiek samdomame darbe? Pvz. 800-1000 eur. Ar pradedate jį tam, kad sukurtumėte tinklą, samdytumėte žmones, kurtumėte darbo vietas ir kasmet išsimokėtumėte dividendus?
  4. To pasekoje pagalvokite, kaip įsivaizduojate save po 5 ar 10 metų? Ar priimsite tik tiek užsakymų, kiek galite apriepti pati (pats) ir tai bus Jūsų pajamų lubos, ar visgi norite augti, gauti vis daugiau užsakymų, kuriems įvykdyti reikės didesnės komandos? Pvz. įsivaizduokite, kad Coca-Cola užsako iš Jūsų 3000-5000 meduolių, kuriuos reikia pagaminti per savaitę. Vienam tai padaryti Jūsų nedidelėse gamybinėse patalpose fiziškai neįmanoma. Kuris sprendimas Jums priimtinesnis – apsiimti tik tiek, kiek galite padaryti pati (pats), todėl atsisakote šio užsakymo, ar nepraleisti galimybės įgyvendinti projektą, kuris šiai dienai atrodo įspūdingas, gal net neįmanomas, išsvajotas?

Manau, kad pradžiai pilnai užtektų ir tiek 🙂 visi kiti dalykai apie investicijas, rizikas, komandos atrankas, pačią verslo idėją, jos pozicionavimą, išskirtinumą ir komunikacija – tai labai plačios temos kitiems kartams. Nemažai jų jau esu palietusi savo įrašuose, todėl kviečiu paskaityti:

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #7: nuo ko pradėti savo verslą? Svarbiausi žingsniai ir jų eiliškumas.

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #8: 5 MUST KNOW PRIEŠ PRADEDANT NUOSAVĄ VERSLĄ

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #10: UNIKALUS VERTĖS PASIŪLYMAS – KOKS TAVO KONKURENCINIS PRANAŠUMAS?

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #15: Kaip pritraukti klientų verslo pradžioje?

ir dar 20 kitų toje pačioje rubrikoje 😉

Turėti mylimą veiklą, dėl kurios gali net neskaičiuoti darbo valandų, daryti su didele aistra ir atsidavimu yra nuostabu! Labai palaikau kiekvieną norinčią tai turėti, todėl tikiuosi, kad šie punktai paskatins Jus pagalvoti ir atrasti rūpimus atsakymus, kurie galiausiai padės priimti atitinkamus sprendimus 😉

 

Su meile ir šypsena,

Jūsų Liu

Šių rudeniškai spalvotų nuotraukų autorė – Alla Budrienė (www.allaprema.com).

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #24: APIE ĮMONIŲ VADOVUS

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #24: APIE ĮMONIŲ VADOVUS

Praeitą savaitę analizuodama tam tikrus įvykius savo įmonėje, kai kuriuos pokalbius ir žmones, susimąsčiau apie vieną dalyką, kuris kaip tyčia puikiai tinka artėjančios Boso dienos kontekste. Tas dalykas yra įmonių vadovas su jam būdingomis ir reikalingomis savybėmis, o taip pat situacijos, kurios dažnai tiek sąmoningai, tiek priverstinai lieka užkulisiuose. Šį tekstą skiriu tiek tiems, kas svajoja kada nors tapti tam tikros įmonės vadovu/direktoriumi, tiek tiems, kas tokius turi ir dirba jiems vadovaujant.

Taigi, viena pagrindinių frazių, sukėlusių šiuos mano pamąstymus, yra daugumai turbūt puikiai žinoma ir girdėta: “Girk viešai, peik asmeniškai (privačiai)”. Ir išties, bene svarbiausia gero vadovo savybių yra taktiškumas. Jis privalo gebėti arba bent jau stengtis būti dėmesingu, užmegzti ryšį su komandos nariais, ir tuo pačiu taip išsakyti kritiką, kad ji nepalaužtų žmogaus, ne demotyvuotų, o kaip tik paskatintų kitą kartą labiau pasistengti, taip pat nekurtų atskirties kolektyve. Bet ar susimąstėte, kas stovi už viso to? Juk tai reiškia, kad būtent vadovas turi susitvarkyti ne tik su asmeninėmis, bet ir labai skirtingų žmonių emocijomis. Nepasiduoti įtampai, neįsiplieksti ir neleptelėti to, ką kartais taip norėtųsi. Jei viešai geriausia tik girti, reiškia, kad nuo kitų kartais tenka nuslėpti tam tikras neigiamas komandos nario savybes. Ypač, jei matai, kad kolektyvo viduje jis išties gerbiamas arba mylimas, sugebėjo sukurti šiltus santykius ir kitų akyse turi savybių, kurių iš tikrųjų jam stinga, bet būtų geriau tuo nesidalinti.

Kiek tokios informacijos vadovai turi apdoroti, išfiltruoti, sugrupuoti ir nuspręsti ką su ja daryti? Daug. Jau nekalbant apie tai, kad tik tikri lyderiai ne šiaip pasivadina direktoriumi ir džiaugiasi įspūdingu įrašu prie savo vardo Facebook’e arba Linked In’e. Jie prisiima didžiulę atsakomybę už įmonės finansus, už žmogiškuosius išteklius, už tokią jautrią informaciją, kaip verslo know-how, ir neša atsakomybę tiek prieš akcininkus, tiek prieš valstybines institucijas, tiek prieš įmonėje dirbančius žmones ir klientus. Tam reikia turėti drąsos, ryžto, sąmoningumo ir asmeninės brandos. Visa tai rašau galvodama ne apie save, o apie neseniai sutiktą žmogų, kuriame visa tai pamačiau.

Netęsiu savo įrašo turbūt ne kartą matytais ir skaitytais būtinųjų vadovui savybių sąrašais, į kuriuos būtinai įeina empatija, įžvalgumas, lyderystė, pastabumas, noras padėti bei dalintis žiniomis, vizijos turėjimas ir sugebėjimas ja įkvėpti kitus, kad visi kartu kryptingai judėtų viena linkme, ir tt., ir pan. Noriu tik atkreipti dėmesį, jog jei jūsų aplinkoje yra mažesnių ar didesnių įmonių vadovų, pabandykite pamatyti juos kitu kampu. Jie išties turi išskirtinių savybių ir noriu tikėti, jog bent jau daugumoje atveju yra verti tos šventės, kuri per pastaruosius metus pas mus taip šauniai įsitvirtino. Boso diena – tai puiki proga parodyti dėmesį ir pagarbą jiems, leisti pasijausti tais, apie kuriuos tą dieną visi pagalvoja, o ne kaip visada jie galvoja apie visus ir viską.

Tuo tarpu jums, mieli vadovai, direktoriai, linkiu geros nuotaikos ir puikios šventės jau šį penktadienį! Su artėjančia Boso diena! 🙂

Desertai nuotraukose iš čia: https://liu-shop.lt/boso-dienai/

Su meile ir šypsena,

Jūsų Liu

 

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #23: KODĖL NIEKAS APIE TAI NERAŠO? Svarbi taisyklė apie komunikaciją

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #23: KODĖL NIEKAS APIE TAI NERAŠO? Svarbi taisyklė apie komunikaciją

Praeitą savaitę vaikščiojome su vyru siauromis Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis ir eilinį kartą stebėjomės, kiek naujų vietų-vietelių yra pridygę! Vienos mažytės, laikraščiais apklijuotomis sienomis ir kokiais nors įdomiais akcentais (pvz. raudonas pianinas vidury salės). Kitos erdvios, super modernios ir tviskančios prabanga. Prisiminėme ir legendines vietas, kurios prieš 10-15 metų būdavo sausakimšos, jaunimas negalėjo įsivaizduoti savaitgalio be vakarėlio jose, o dabar tie įėjimai tušti, liūdni, patalpos pasenusios ir net nekviečiančios užsukti..

Kodėl taip yra? Galbūt žavėdamiesi socialinių tinklų teikiamomis galimybėmis, originaliomis reklamos idėjomis ir tt., pamirštame labai svarbią taisyklę? Jai ir noriu šiandien skirti šį įrašą.

Taigi, toliau besimėgaudami vakariniu pasivaikščiojimu pradėjome diskutuoti apie kažkada populiariausias vietas. Kas jose buvo tokio ypatingo? Kodėl to nebėra? Arba kodėl į jas nebeužsukame? Pirmosios į galvą atėjusios mintys buvo:

  1. Išsikvėpė, nebeatsinaujina ir nespėja paskui naujausias tendencijas bei tikslinės auditorijos poreikius.
  2. Nemoka prisitaikyti prie naujų reklamos taisyklių, t.y. neišsiskiria iš kitų vietų arba nežino kaip komunikuoti, kad atkreiptų į save dėmesį.

Tikiu, kad visa tai gali būti tiesa ir netgi daugiau priežasčių galima čia prigeneruoti, visgi manau, jog visame informacijos pertekliaus kontekste pernelyg daug galvojame apie instalife ir per mažai apie tikrąją lankytojų patirtį bei jiems kuriamą vertę. Mes galime samdyti geriausius tekstų ir genialiausius reklamų kūrėjus, talentingiausius fotografus ir rūbų, maisto ar kitų sričių stilistus, BET! Jei susižavėjęs nuostabiu turiniu Jūsų komunikacijoje vartotojas nuspręs įsigyti Jūsų produktą, o jis bus nekokybiškas arba jo įsigijimo patirtį lydės nuviliantis aptarnavimas, visa tai neturės absoliučiai jokios vertės.

Dėl šios priežasties šiandien kviečiu trumpam atsitraukti nuo kasdienių darbų ir atsakyti sau į kelis paprastus klausimus:

  • Kokią vertę be savo tiesioginio produkto norite sukurti?
  • Kokią emociją vartotojams norite sukelti?
  • Kokią transformaciją jiems žadate (kas pasikeis į gerą Jūsų užsakovų gyvenimuose, jei pasirinks būtent Jūsų produktus)?
  • Kaip užtikrinsite, kad jis visa tai tikrai gautų? Ar Jūsų kolegos, darbuotojai, partneriai žino apie Jūsų lūkesčius ir kodėl Jums taip svarbu, kad jie būtų išpildyti (aptarnavimo ir bendravimo standartai bei scenarijai, taisyklės, vertybės ir normos, kurios juntamos nepriklausomai nuo to, kieno tą dieną pamaina).

Pati daugybę metų žaviuosi komunikacija ir vertinu ją kaip didžiulę jėgą, kurią įvaldę galime pasiekti išties labai daug! Visgi pirmiausia, manau, kad kiekviename versle reikia susitvarkyti “virtuvę”, t.y. užtikrinti sklandžius procesus nuo užsakymo gavimo iki jo išpildymo. Taip pat nusimatyti ne tik biudžetą super įtaigiai reklamos kampanijai, bet ir ištekliams, kurių dėka bus sėkmingai patenkinta padidėjusi paklausa. Nepamirškite, kad reklama gali būti naudinga ir didinanti pardavimus bei pajamas, tačiau lygiai taip pat ji gali įgauti “sniego gniūžtės” efektą, kai dėl padidėjusio užsakymų srauto nukenčia kokybė, nespėjama pagal terminus, klientai nusivilia ir t.t., ir pan.

Kitas dalykas – tai unikali patirtis, kuri neprivalo Jums daug kainuoti. Tai gali būti visiška smulkmena, bet nelaukta, neįtraukta į kainininką, todėl netikėta. Mažiausias gestas, papildomas išskirtinio dėmesio trupinėlis sušildo kiekvieno mūsų širdį ir skatina didesnį lojalumą, lyginant su kitais prekių ženklais. Esu įsitikinusi, jog žymiai geriau prisimenate kiekvieną kartą, kai jaukiame restoranėlyje Jus aptarnavo jo šeimininkas ar kai atvykus į rezervuotą viešbutį, Jums buvo paliktas ranka užrašytas mielas linkėjimas.

Prismininkite, vieną itin svarbią taisyklę – žmonės perka ne tik Jūsų produktą. Jie perka patirtį ir transformaciją, kuria Jūsų prekė ar paslauga suteikia. Todėl visuomet galvokite ne vien apie pardavimus ir reklamos efektyvumą. Įdėkite širdies ir pastangų, kad reali Jūsų klientų patirtis paskatintų dalintis rekomendacijomis bei sugrįžti ne kartą. Ir dar:

Su meile ir šypsena,

Jūsų Liu 🙂

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #22: MOTERYS, JŲ STIPRYBĖS, POTENCIALAS IR…

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #22: MOTERYS, JŲ STIPRYBĖS, POTENCIALAS IR…

Na, štai. Padariusi nedidelę petrauką savo rubrikoje “Pirmadieniai apie verslą”, nekantravau prie jos grįžti! Tiesa, susidūriau kūrybine spraga, kuri aplanko tikrai dažną – niekaip nesugalvojau apie ką geriau būtų parašyti… ir tada supratau, jog rašau paskutinę vasaros dieną. Vasaros, kuri buvo kitokia, bet tuo pačiu nuostabi! Viena vertus, pirmą kartą gyvenimą nieko neplanavau, nesvaigau apie atostogas užsienyje, neleidau sau galvoti apie ilgesnį laikotarpį kaip 2 mėnesiai. Kita vertus, 200 proc. gyvenau ČIA ir DABAR. Ką tai atnešė? Šiame įraše noriu pasidalinti ir tuo pačiu papasakoti apie įkvėpiančią moterį, profesionalę, kuri, mano akimis žiūrint, iš prigimties yra sutverta tam, kad padėtų kitiems suvokti savo potencialą, atrasti kelią ir lygiai taip pat GYVENTI GYVENIMĄ kiekviena kūno ląstele.

Taigi, grįžtant prie minties apie mano vasarą, atrodo, kad nieko stebuklingo neįvyko. Visgi birželį pirmą kartą per pastaruosius 8 metus išties tiesiog pasidaviau “tiekmei” ir bent iš dalies išmokau “išlaukti”. Tikiu, kad pavasarį mus ištikęs karantinas visus turėjo to išmokyti ir labai džiaugiuos už tuos, kam pavyko! Aš turbūt stovėjau prekyje tų, kurie sakė: “KAIP?! Kokį dar “išlaukti”?? Juk reikia kažką daryti!”. Bet reikia pripažinti, jog tam tikri dalykai iš tikrųjų susidėlioja savaime.

Šią vasarą taip pat daug dirbau. Gan dažnai lipau per save ir dariau tai, ko visa savo esybe nenorėjau, tačiau žinojau, kaip tai yra svarbu, todėl nesustojau. Tuomet ateidavo laisvi vakarai ir savaitgaliai, per kuriuos save apdovanodavau laiku, skiriamu sau. Tokiu būdu atradau naujas vietas aplink namus (5 metus čia gyvenu ir tik dabar tai padariau…), iš tikrųjų pajutau ne vieną tūkstantį šiluma apgaubiančių saulės spindulių, prakalbėjau ne vieną valandą prie šaltos kavos puodelio su draugėmis ir dar turėjau kelias išskritines patirtis, už kurias esu visa širdimi dėkinga tam žmogui, apie kurį užsiminiau pradžioje – Allai Budrienei.

Ką noriu pasakyti apie Allą – tai nepaprastas žmogus. Jos dėka aš pati nusiraminau ir žinau, kiek kitų žmonių atsakė sau į rūpimus vidinius klausimus. Ji per savo konsultacijas (net nežinau ar tai tinkamas žodis apibūdinti susitikimus su ja) geba žmogui atskleisti jo potencialą, atrasti jo asmenybės stiprybes ir silpnybes bei išmokti jas tinkamai panaudoti tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Tam ji naudoja tiek įvairiausių metodų ir technikų, kad net sunku būtų viską aprašyti! Dar vienas visiškai unikalus dalykas, kuriuo noriu pasidalinti – tai patyriminės fotosesijos. Į jas galima ateiti su skirtingais tikslais, bet rezultatas visuomet būna įspūdingas! Šiandien dalinuosi nuotraukomis iš mano fotosesijos upėje, kurios vandens temperatūra turbūt buvo apie +5-10 C :)) link tos vietos teko kurį laiką pakeliauti, tačiau tai buvo verta kiekvienos akimirkos!

Nuoširdžiai sakau, kad nieko panašaus prieš tai nesu dariusi ir šią patirtį prisiminsiu visą gyvenimą! Fotosesijos idėją, manau, geriausiai apibūdina pačios Allos žodžiai:

“Upės tėkmė – man viena gražiausių žmogaus kelionės per gyvenimą metaforų. Kažkada ištrykšti šaltinėliu, vėliau lyg upės vanduo keliauji per gyvenimą. Kartais teki ramiai, vietomis tampi srauni ir čiurlenanti, o kartais išvyksti į kalnus ir krenti kriokliu žemyn – kas bus, tas bus… Gyvenimo kelyje, kaip ir upėje pasitaiko didelių akmenų, juos apteki ir keliauji toliau. Būna – tave užtvenkia, tu sustoji, lauki, kaupiesi ir pratrūksti, kažką užliedama, kitus paskandindama… O tenka juk ir išsekti, išdžiūti… Tada lauki lietaus, tarsi iš giedro dangaus. Būna, kad įteki į kitą, platesnę upę, ežerą ar marias ir jų platybėje ištirpsti. Tuomet vėl ieškai srovės ir vingiuoji apsupta krantų toliau.

Būna, kad teki pasroviui. Geras jausmas… Atsipalaiduoji. Šapelis, nugriuvęs medis ar akmuo gali tau šaukti: “Palauk, tu plauki visai ne ten, kur tau reikia”. Bet upė žino, kur ji teka, jei ji tikrai upė.”

Žinot, manau, kad toli gražu ne man vienai per karantiną buvo labai sunku. Nors atrodo, kad nuolat vaikštau su šypsena, buvo laikotarpių, kai negalėjau nustoti verkti, dingdavau iš socialinių tinklų, nes viskas atrodė nemiela ir vienu metu netgi atrodė, jog pamečiau savo gyvenimo prasmę – vardan ko visa tai? Koks mano tikslas? Kas mane veda į priekį ir kur tikiuosi nueiti, ko pasiekti? Tikiu, kad tokie klausimai būdingi ypač moterims. Vienos veiklos mums tampa nebemielos, pradedame galvoti apie kitas. Imamės, bet ne visuomet pavyksta tai daryti ryžtingai ir kryptingai. Tuomet tikimės palaikymo iš artimiausios aplinkos, bet ji kaip tik klausia “Kada nustosi blaškytis???” (remiuosi informacija iš pokalbių su eile kitų moterų). Ką tikrai supratau – tai nėra mūsų silpnybės. Tai netgi stiprybės, kuriomis reikia mokėti pasinaudoti ir neišsigąsti to, kad pasaulyje, kuriame įprasta vadovautis racionaliomis taisyklėmis, mes tiesiog PAJAUČIAME daugybę dalykų. Esame apdovanotos stipria intuicija, kurios nereikia bijoti. Ja dažnu atveju kaip tik reikia pasitikėti ir įsiklausyti į ją. Tik tiek, kad kartais reikia pagalbos iš šono, kad tai padaryti būtų lengviau.

Taigi, paskutinę vasaros dieną jaučiu didelį dėkingumą už sutiktus žmones, už visas kartu praleistas akimirkas ir jų dėka padarytus asmeninius atradimus. Dažniausiai šiltasis sezonas pralekia kaip viena akimirka ir šis – ne išimtis, tačiau be galo džiaugiuos, jog šįkart tai buvo labai kokybiškas, turiningas laikas. Linkiu nebijoti kartais sustoti, atsitraukti ir leisti sau pamatyti bendrą paveikslą. Tai išties padeda nepamesti kelio dėl takelio, pamatyti naujas galimybes arba iš naujo atrasti savyje tai, kas leidžia išspausti maksimumą iš to, ką šiuo metu darote 😉

Sėkmingo ir įkvėpimo kupino rudens sezono!

Su meile ir šiluma,

Jūsų Liu

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #21: KODĖL MUMS TAIP SVARBU BENDRAUTI IR PRIKLAUSYTI BENDRUOMENĖMS?

PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #21: KODĖL MUMS TAIP SVARBU BENDRAUTI IR PRIKLAUSYTI BENDRUOMENĖMS?

Dauguma turbūt yra girdėjusi apie A. Maslow poreikių piramidę, kurioje pamatiniai poreikiai yra fiziologiniai, o tuomet eina saugumas. Tam, kad žmogus gerai jaustųsi trečioje vietoje jam svarbiausias socialinis (priklausymo kažkam) ir meilės, o tik tuomet savivertės pasiekimo ir savirealizacijos poreikiai.

Kodėl apie tai pagalvojau? Nes net didžiausiems introvertams reikia “savų” žmonių. Mums norisi bent retkarčiais pasidalinti mintimis su draugais ir bendraminčiais, todėl laisvu nuo darbo metu susitinkame kartu maloniai praleisti laiką. Mes taip pat įstojame į įvairius klubus, kurių narius jungia bendri interesai. Aš iš praktikos galiu pasidalinti, jog pati prieš daugiau kaip 3 metus įstojau į verslo klubą, nes tuo metu dirbdama vestuvių planuotoja ir desertinės direktore/asortimento bei komunikacijos kūrėja, labai pavargau kalbėti vien apie spalvas, atspalvius, derančias formas, pabarstukus, žydrus meškiukus ir rožinius zuikučius. Verslas nėra tik apie užsakymus ir jų vykdymą. Jame daugybė iššūkių, su kuriais susiduria kiekvienas savininkas ir vienas didžiausių atradimų man buvo tai, jog VISI per juos praeiname, nepriklausomai nuo to, su kokiu produktu dirbame.

Bene didžiausią perversmą galvoje tuo metu man sukėlė pažintis su Edvina Bėčiuvienė, tapusia mano sektinu žmogiškumo, darbštumo, diplomatijos ir atsidavimo pavyzdžiu. Žiūrėjau į ją kaip mažas vaikas į mamą ir siurbiau kuo daugiau iš be galo išmintingos ir protingos moters. O vieną dieną išsikalbėjome, jog ir jį savo personalo atrankos įmonėje patiria labai panašių iššūkių, kaip aš desertų versle. Įsitikinau, jog turime daug bendra, todėl mums išties svarbu bendrauti, ištrūkti iš savo darbinio užburto rato ir pasikalbėti su tais, kurie mus supranta.

Dar vienas juokingas faktas – darbuotojai turi profsąjungas, juos saugo įstatymai, darbų saugos reglamentai, jiems kuriamos motyvacinės sistemos ir tt. Tuo tarpu vadovas nuolat turi pats sugalvoti užduotis, jas vykdyti, įsivertinti, būti lyderiu, paskui kurį eina visa komanda, ir nepamesti noro bei motyvacijos siekti rezultatų, kai tikrai visko būna. Jie neturi direktoriaus, pas kurį galėtų nueiti ir pasiguosti, todėl kreipiasi į įvairius specialistus ir stoja į verslo savininkus apjungiančius klubus.

Kiti stoja į klubus, kuriuose jungiamoji narių ašis yra laisvalaikio praleidimo forma. Pavyzdžiui, labai norėjau, kad mano vyras įstotų į HOG klubą, kuriam priklauso motociklininkai. Matau tame didžiulę vertę, nes iškart atsiranda naujų pažinčių, kitokios pasaulėžiūros pavyzdžių, nauji interesai, pomėgiai, renginiai ir t.t. Pabuvęs su bendraminčiais jis irgi grįžta puikios nuotaikos, turime naujų pokalbių temų ir apskritai aplanko labai geras jausmas. Nes tai yra bendruomenė, kurioje gali realizuoti savo socialinius, pripažinimo ir dažnu atveju – savirealizacijos poreikius.

Taigi, tikiu, jog atsidavimas darbui yra labai svarbus, bet dar svarbiau yra atsižvelgti į savo pamatinius poreikius, kuriuos patenkinus, produktyvumas ir rezultatai visuomet viršija lūkesčius. Stenkimės išlaikyti balansą tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo ir tuomet žymiai rečiau aplankys klausimas “Vardan ko aš visa tai darau?” 

Su meile ir šypsena,

Jūsų Liu

Nuotraukos: www.silkandkisses.com