PIRMADIENIAI APIE VERSLĄ #2: nuo ko prasidėjo Liu Patty veikla?

Sveiki! Kaip ir žadėjau, pirmadienį pradedu verslo tema. Manau, kad būtų visai gerai pradėti nuo bendresnių klausimų ir judėti link siauresnių, todėl šiandien atsakysiu į ne kartą man užduotą klausimą: NUO KO VISKAS PRASIDĖJO?

Mano patirtis versle prasidėjo 2012 metais, kai man buvo 23-ieji. Esu dirbusi keliose srityse, skirtingose įmonėse, kurių veiklos buvo labai skirtingos, tačiau 3 iš jų buvo susijusios su renginiais. Paskutinė darbovietė buvo grynai renginių organizavimo įmonė ir joje įsidarbinau tada, kai Vilniuje vyko Dainų šventė. Šis projektas ir buvo mano išbandymas, kuris turėjo apspręsti mano ateitį – liksiu ten dirbti ar ne. Po to, kai šventė praėjo, vadovas pasiūlė man likti, tačiau jaučiau, kad negalėsiu su juo dirbti vienoje komandoje. Nuolat jaučiau didžiulę įtampą, kasdien atrodė, jog turiu kovoti už teisę būti, man buvo nepriimtinas diktatoriškas valdymo būdas, todėl pasikalbėjusi su tuo metu dar sužadėtiniu Tadu, nutariau nepriimti darbo pasiūlymo, išėjau ir išvykau porai savaičių į Klaipėdą. Kaip šiandien pamenu Tado žodžius: “Susirink daiktus ir atvažiuok pas mane! Kažką sugalvosime“.

Nuvykus į pajūrį, puikiai leidome vasaros dienas ir po vieno vakarėlio kažkaip netyčia pasisuko kalba apie nuosavą verslą. Tadas jau buvo dirbęs apie 8 metus renginių versle, aš irgi turėjau patirties su įmonių renginiais, tad nusprendėme atidaryti savo renginių organizavimo įmonę. Tuo metų santaupų turėjome nedaug, tačiau būdami visiškai žali sumokėjome kitai įmonei, kuri sutvarkė mums visus steigimo dokumentus. Dabar šis procesas yra kur kas paprastesnis, ĮMONĘ GALIMA ATSIDARYTI INTERNETU, tačiau tada toks sprendimas mums atrodė logiškesnis.

Be abejonės, pradžioje reikėjo kažkokiu būdu apie save pranešti, todėl aš ėmiausi dokumentų tvarkymo ir reklamos internete darbų. Tadas persikraustė į Vilnių, dalyvavo TV projekte, neturėjome jokios strategijos, dėmesys buvo ištaškytas į skirtingas puses, todėl tas įsivažiavimo procesas buvo ganėtinai ilgas ir varginantis. Daug laiko praleidau prie kompiuterio, bandydama įvairiausius būdus pradėti mūsų veiklą, tačiau šioje vietoje patirties stoka labai jautėsi. Nors pirmuosius žingsnius pradėjome žengti gan greitai ir pinigų uždirbome, neturėdami aiškios krypties pernelyg daug blaškėmės ir eikvojome daug energijos. Bet kokia patirtis yra gėris, nes žinių ant kupros nenešiosi, tačiau tikiu, jog TURĖTI PLANĄ, IŠSIGRYNINTI SAVO VERTYBES, AUDITORIJAS, TIKSLUS, STRATEGIJAS, TAKTIKAS IR KITUS PAMATINIUS DALYKUS yra visomis prasmėmis be galo svarbu!

Taigi, dirbau išties daug ir tam, kad per pertraukėles atsipalaiduočiau bei pailsėčiau, pradėjau kepti saldumynus. Tai buvo šiek tiek užmirštas paauglystės pomėgis, kuris ir šiuo nelengvu laikotarpiu puikiai mane atpalaiduodavo. Labai mėgau bandyti maisto tinklaraščiuose rastus receptus, vis daugiau mokiausi ir iš youtube filmukų, o prieš suvalgant, pasidarydavau savo gaminių nuotraukų. Tado paskatinta 2013-ųjų vasarį Facebook’e sukūriau “Liu Patty” paskyrą, į kurią kėliau pagamintų desertų nuotraukas. Portfolio gan greitai pildėsi, nes pradėjau kepti šeimai, draugams, draugų draugams ir t.t. Po kurio laiko pasisiūliau papuošti pirmą Krištynų desertų stalą, tuomet vestuvinių desertų stalą ir taip mano darbų sąrašas nuolat ilgėjo.

JOKIO GLAMŪRO tame tikrai nebuvo! Gyvenome paprastame, nuomojamame bute, mano orkaitėje net lemputės nebuvo, o apie patogumus gamybai galėjau tik pasvajoti. Visgi mano kepinius labai pamėgo ir gyrė, atsirado vis daugiau jų norinčių paragauti, o prierašas po nuotraukomis “Pagaminta su meile, Liu” nė karto nebuvo suvaidintas ar parašytas šabloniškai. Niekada nesakiau “NE” – jei kažko nemokėjau ar nedariau, paprašydavau šiek tiek laiko pasibandymui. Taip mano ŽINIOS IR GALIMYBĖS ATSAKYTI Į PAKLAUSĄ NUOLAT AUGO, o vardas tapo vis dažniau minimas.

Po kurio laiko mano darbus pastebėjo TV prodiuserė, pakvietusi dalyvauti kulinariniame show “Skonis”. Mane įkalbinėjo arti 1.5 mėnesio, nes nenorėjau, NEPASITIKĖJAU SAVO JĖGOMIS ir t.t., bet galiausiai sutikau, nes mane sužavėjo galimybė pažinti daugiau bendraminčių. Tokių sutikau ten ne vieną ir tos pažintys yra gyvos iki šiol. Be to, buvau viena jauniausių – geras, nesugadintas vaikas, kuris viską toliau labai nuoširdžiai, su atsidavimu darė, kas sulaukė žiūrovų simpatijų ir projektui pasibaigus, jaučiau didelį palaikymą nepaleisti maisto srities bei išbandyti savo jėgas joje kaip versle.

Vaida NeBlunkanti foto

2014-ųjų balandžio 1 d. atidariau pirmąją savo kepyklėlę. Tai buvo mažytės, vos 30kv. metrų patalpos su maždaug 5 kv. metrų virtuvėle. Toje virtuvėlėje savininkas buvo patogiai įrengęs kuklią gamybinę erdvę – buvo nerūdijančio plieno stalai ir lentynos, šaldytuvas, kaitlentė ir buitinė orkaitėje, kurioje beje, TOBULAI kepė keksiukai! Kartais tokio efekto pasiilgdavau su profesionaliomis krosnimis 🙂

Kepyklėlę apie mėnesį remontavome savo rankomis – viską dažėme, tampėme, klijavome ir t.t. Tuo metu turėjau 7000 lt santapų, kas šiuo metu skamba kaip minimum juokingai, tačiau jų ir nesuskaičiuojamų valandų bei pastangų užteko tam, kad atsidarytume tada, kada norėjau. Duris atvėrėme mikrorajone, dėl ko visi labai stebėjosi – kodėl ne Senamiestis, kodėl FABIJONIŠKĖS?! O aš buvau įsitikinusi, kad grįžus po darbų, ne visuomet visiems norisi važiuoti į centrą, kad suvalgytum skanų desertą. Nutariau tokius pasiūlyti ten, kur jų išties trūko. Be to, pagalvojau, kad ką tik pagimdžiusios mamos irgi neturi kur susitikti su draugėmis kavos ir ne visuomet gali nuvažiuoti su vėžimu toli nuo namų, tad šiuo klausimu tikrai pataikiau, nes turėdavome nuolatinių lankytojų, kurios grįždavo kasdien, netgi tą pačią valandą ir mėgavosi pokalbiais bei šviežiais kepiniais, kol jų kūdikiai miegojo vėžimėliuose 🙂

Vaida NeBlunkanti foto

Ar buvo sunku? Patikėkite! Tuo metu jau buvau pradėjusi studijuoti magistrą. Vienu metu turėjau ir kepti, ir prižiūrėti kepyklėlę, ir dalyvauti paskaitose, o paskui dar rašyti įvairius darbus. Tadas man padėdavo, stovėdavo prie kasos ir pardavinėdavo mano gaminamus desertus, tortus ir kt. Būdavo tokių dienų, kai kepyklėlėje sausakimša, o aš būtinų būtiniausiai turiu sudalyvauti paskaitoje! Tai kiek įmanydama pripildydavau vitriną ir išlėkdavau palikdama Tadą vieną kelioms valandoms. Turiu pripažinti, kad jis puikus pardavėjas! Nes grįžus šaldytuvai būdavo tušti :)) buvo laikas, kai miegodavau po 2-3 valandas (ypač kai rašiau magistrinį darbą), tačiau nė karto nepasiskundžiau! Kepyklėlėje praleisdavau daugiau laiko negu namuose, bet man tai be proto patiko! Kaskart ten atėjusi, pasidarydavau kavos, paimdavau kokį keksiuką ir žvelgdama aplink save, nuoširdžiai džiaugdavausi, kad šią vietą turiu..

Vaida NeBlunkanti foto

Iš šių patalpų “išaugome” po šiek tiek daugiau kaip metų. Reikėjo galvoti ar rizikuoti ir augti toliau, ar sustoti ir išlaikyti save tame pačiame lygmenyje. Turbūt numanote, jog pasirinkau pirmąjį variantą, tačiau apie tai jau kitą pirmadienį!

Stay tuned 😉

Su šypsena,

Jūsų Liu

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

%d bloggers like this: