• Laikas

    Kadangi nuo to momento, kai sugalvojau rašyti šį tinklaraštį, praėjo daugiau negu dvi savaitės, o čia tik antras įrašas iš begalės, kurie jau yra nugulę galvoje, dar kartą susimąsčiau koks brangus ir neįkainojamas man yra LAIKAS. Būtent laikas yra tas išteklius, kurio negaliu kontroliuoti, dauginti, galų gale užkonservuoti. Turbūt dėl to iš daugybės siūlomų, greičiausiai rinkčiausi ne personalo vadybos, ne ekonomikos ar lentynos vadybos.. rinkčiausi LAIKO VADYBOS kursus! Šio gebėjimo man dar tikrai trūksta, nes jau penkerius metus didžiąją dienos dalį “pasisavina” darbas, tačiau 2017-ieji man yra tam tikro perversmo metai ir šioje srityje taip pat jaučiasi jų įtaka.

     

    Read More

  • „Mano vardas Liucina ir aš esu priklausoma nuo saldumynų…“

    „Mano vardas Liucina ir aš esu priklausoma nuo saldumynų…“ – tai turbūt trečias ar ketvirtas kartas, kai kažką pradedu šiais žodžiais. Kodėl? Nes tai tiesa. Esu priklausoma nuo saldumynų plačiąja šių žodžių prasme – nuo saldumynų kaip desertų iki kasdienių saldumynų, kurie džiugina akis, ausis ir protą. Tai materialūs dalykai, suteikiantys gyvenimui grožio ir išskirtinumo. Tai žmonės, su kuriais susipažinus dažnai pasikeičia bent nedidelė dalelė mumyse. Tai mintys ir kiti mūsų pačių kuriami turtai, nuo kurių saldu ir gera patiems, o kartais pavyksta ir kitus užkrėsti.

    Šį tinklaraštį pradedu rašyti po to, kai į leidyklą nukeliavo mano knyga „Saldžios dienos su Liu“. Po to, kai vis dažniau pradėjau susimąstyti, kas esu, už kokias savybes pati save labiausiai gerbiu ir kas man suteikia daugiausia džiaugsmo.

    Atsakymas atėjo toli gražu ne iš karto. Buvo etapas, kai ėjau, betarpiškai bendravau, mezgiau kontaktus vieną po kito ir nuo to kaifavau. Paskui sekė etapas, kai pernelyg įsiklausydavau į kitų nuomones, pamečiau savąją ir vadovavausi dažniausiai tuo, ką galvojo ir sakė kiti. Taip įtikėjau, jog per daug kalbu, kad nepasakau esmės per trumpą laiką.. o juk visi kažkur skuba ir neturi laiko valandų valandas klausytis!

    Daug visko turėjo įvykti, kad vieną dieną pati sau pasakyčiau, jog visą gyvenimą buvau „pliurpalas“, kad geriausiai jaučiuos, daugiausia vitališkos jėgos man suteikia būtent bendravimas ir apskritai komunikavimas visomis prasmėmis. Galu gale, ne veltui turiu Komunikacijos ir informacijos bakalaurą bei Ryšių su visuomene magistro laipsnį :))

    Visuomet mėgau rašyti laiškus, su mama iki šiol tik taip susirašinėjame, tad šio tinklaraščio dėka ne tik dalinsiuos įvairiomis mintimis, bet ir patenkinsiu savo poreiki komunikuoti raštu. Kita vertus, po studijų baigimo mano gyvenimas įgavo didelį pagreitį. Jame atsirado begalės naujų dalykų, galiu pasidžiaugti šimtais išskirtinių pažinčių, tad pagalvojau, jog tikrai turėsiu kuo pasidalinti šiuose elektroniniuose lapuose.

    Ką gi, pradedam! 🙂