Mama

Vakar vakare buvo pristatyta dešimtoji, jubiliejinė Liutauro Salasevičiaus kolekcija, dedikuota stipriai, likimo nepalaužiamai, oriai ir įgimtą eleganciją turinčiai moteriai. Viena žurnalisčių uždavė man klausimą, apie kurį iki tol niekada nebuvau pagalvojusi: “Kas Jums yra stipriausia moteris pasaulyje?” – paklausė ji. Susimąsčiau maždaug 5 sekundes, nes pradėjau ieškoti kažkokio įdomesnio atsakymo, skanuoti atmintį ir jos stalčiukuose ieškoti žinomiausių ikonų, veiklių ir sektinų moterų pavyzdžių ir, galiausiai, eureka! Nieko nereikia ieškoti – tai… mano MAMA.

Pagalvojau apie tai, kiek gyvenime ji visko išgyveno, kiek pasiekė ir kaip aukštai iškėlusi galvą gali kasdien eiti per gyvenimą! Mano mama, gimusi Baltarusijos mieste Gomel, nuo vaikystės gyvenanti Lietuvoje ir čia išgyvenusi perestroikę, užaugino dvi dukras, kurioms kartu su mano tėčiu įskėpijo suvokimą apie savarankiškumą ir dar begalę kitų vertingų dalykų. Ji niekad nesustojo, savo protu ir užsispirimu pasiekė labai daug profesinėje plotmėje, visuomet buvo šmaikšti ir nebijanti pasijuokti iš savęs, puoselėjo ją supančią aplinką ir nuo pat tada, kai tapau samprotaujančiu žmogumi, buvo ta, į kurią žiūrėjau kaip į be proto gražią, švelnią, nuostabią moterį (mano pasąmonėje gražiausia pasaulio moteris? – Mama!).

Ne kartą esu girdėjusi, jog pažįstamiems patinka man pasipasakoti, kuo nors pasidalinti, nes mokėsiu išklausyti ir palaikyti. TIK VAKAR suvokiau, kad paveldėjau tai būtent iš JOS – mano mamos! Ji yra užjaučianti ir nepaprastai gera. Jos apkabinimas visuomet šiltas ir nuoširdus. Jos žvilgsnis ir empatija… Ji VISADA jaučia, kai kažkas netaip. Ji nenusiramins, kol nesužinos, kas nutiko, nes JI JAUČIA. Ji kartu juokiasi ir kartu verkia…

Susipažinkite, jos vardas JELENA. Jelena nuostabioji (ar žinote, kad net graikų mitologijoje buvo Helena – gražiausia pasaulio moteris, o rusai turi žymiąją frazę “Jelena prekrasnaja”?). Mano mama, kurią myliu iki mėnulio ir atgal!

Vienintelis šiandien mane nuliūdinęs dalykas yra tas, kad įrašui pagrinde naudoju penkerių metų senumo nuotraukas iš savo vestuvių.. Nors susitinkame dažnai, nebesidarome tiek nuotraukų, nes susitelkiame į bendravimą ir buvimą čia ir dabar. Labai tuo džiaugiuos, tačiau nuo šiol pasistengsiu įamžiti daugiau bendrų akimirkų!

Darykimės jas visi! Ir ne tam, kad įsikeltume į socialinius tinklus. Tiesiog paskui būna labai gera pasiūrėti, prisiminti. Prisiminimai yra gerai, įamžinti prisiminimai – dar geriau. Taigi čiupkime gražesnę gėlių puokštę ir jei turime galimybę, šiandien būtinai nulėkime pabučiuoti ir apkabinti mamos! Kas, deja, nebegalite to padaryti, skirkite savo dieną gražioms, šviesioms mintims, jos ne ką prasčiau praturtina mūsų gyvenimą :*

Su meile ir šypsena,

Tavo Liu

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

%d bloggers like this: