“Kaip tau pasisekė!” – Ar tikrai? ;)

Dažnai esamę linkę galvoti, kad kažkam sekasi labiau negu mums. Kad kitiems pavyksta geriau; kad mes ne tokie geri ir sėkmingi, kaip kažkas kitas; kad jie gimė ir užaugo geresnėmis sąlygomis, todėl jiems paprasčiau. Ar tikrai? Ir ar apskritai esminis dalykas yra sėkmė?

Padaryti šį įrašą mane paskatino du dalykai: 1) draugų ir pažįstamų gimtadienio sveikinimai, kuriuose keliskart perskaičiau kažką panašaus į: “Tegul tavo sėkmė nenusisuka arba lydi toliau”; 2) ši “Valanda su Rūta” laida, kurioje buvo daug gerų frazių, bet nepralenkiamas ir tarsi mano mintimis kalbantis buvo Robertas Kalinkinas: “Valanda su Rūta” (maždaug nuo 35min).

Labai teisingos buvo jo mintys apie pradedamus ir (ne)pabaigiamus procesus, apie atsakomybes, veikimą, o ne kalbėjimą apie tuos, kurie veikia. Šiuo įrašu nenoriu papasakoti, kokia esu šaunolė ir kaip daug darau, tačiau noriu parodyti tikrąją taip vadinamos “sėkmės” realybę, kuri stebint iš šono atrodo tokia rožinė, kaip mano desertinių sienos.

Savo veiklą su desertais pradėjau 2013 metų vasarį. Neturėjau konkretaus tikslo įsteigti verslą, atidaryti kepyklėlę, desertinę ir t.t. Dariau, nes man patiko ir nes taip pat, kaip Robertas, mėgstu pabaigti procesus. Nors pradžioje viską dariau namie, dariau sau ir draugams arba šeimai, kaskart stengdavausi padaryti taip, tarsi tai būtų skirta griežčiausiam užsakovui. Vaizdas, skonių deriniai, nuotraukos ir, galiausiai, įrašai socialiniuose tinkluose. Nors tai buvo iš mylimos veiklos gimęs projektas, į kurį pradžioje neinvestavau didelių pinigų, jau tada norėjau turėti atributus, kurie yra būdingi rimtiems ir išbaigtiems projektas. Dėl to sugalvojau pavadinimą, nusipiešiau logotipą (nesvarbu, kad jame buvo visiškai su desertais nesusiję bijūnai 🙂 ), radau būdą NEMOKAMAI pasidaryti tinklalapį – radau platformą, pasidomėjau kaip ja naudotis, išsipirkau domeną ir pasileidau, nors nieko bendro su šia sritimi niekad neturėjau. Kodėl? Todėl, kad man tai atrodė svarbu.

Pamenu, kokiomis akimis į mane žiūrėjo vyras, kai iš pradžių iki nakties viską kepdavau, paskui nuo paryčių pabaiginėjau ir prisikrovusi daiktų iki automobilio lubų, viską vežiau į šventės vietą. Žemiau vieni pirmųjų mano darbų. Pirmosiose vestuvėse pasisiūliau neatlygintinai padekoruoti desertų stalą ir pasikviečiau su savimi pažįstamą fotografę, kad padarytų kelias nuotraukas. Paskui gavau kelis užsakymus, už kuriuos man jau sumokėjo pirmiuosius pinigus:

Nuo tada praėjo šešeri metai ir daug kas pasikeitė. Na, išskyrus mano požiūrį į tai, ko imuosi ir ką darau.

Šiuo metu mano įmonėje yra 15 darbuotojų. Atsakomybių bei veiklos ribos gerokai prasiplietė ir atrodo, kad su kiekviena diena darosi tik linksmiau 🙂 iš dalies kalbu su ironija, bet štai kokia realybė, su kuria susidūriau tiek aš, tiek visi, kas imasi savo veiklos, verslo, prisiima atsakomybę už žmones, atėjusius su jais dirbti komandoje – neabejotinai be proto gera ateiti į darbą, kur tavęs laukia besišypsantis kolektyvas, kartu išgerti kavos ir pasidalinti realijomis. Visgi iki to kiekvienam žmogui reikia nueiti išties ilgą kelią. Ir čia būtent vėl iškyla klausimas – ar iki čia tave atvėdė sėkmė, laiminga žvaigždė, po kuria gimei, ar visgi įdėtas darbas ir pastangos?

Puikiai suprantu, kad dažniausiai tiek pažįstami, tiek mano sekėjai socialiniuose tinkluose mato mane su plačia šypsena, laimingą, pozityvią. Taip ir yra. Jei man blogai, aš tų programėlių net neatidarau. Nemėgstu meluoti kitiems, o ypač sau. Šypsausi dėl to, kad nuoširdžiai tikiu, jog nėra nieko neįmanomo ir bet kurioje situacijoje galima rasti sprendimą. Sunkiai ar lengvai, ilgai ar trumpai mes jo ieškosime, vistiek rasime. Dėl to neverta sėdėti kampe, verkti ir savęs gailėti. Kartais ir man to norisi, profilaktiškai “nuleidžiu garą” per ašaras, bet tik dėl to, kad taip pat esu žmogus, turiu emocijas, kurių nevalia laikyti viduje.

Kai sakau, kad sėkmė yra sąlyginis dalykas, visada prisimenu sutartį, kurią pasirašiau turėdama itin mažai patirties. Nežinojau, kas yra įmonės savininkas ir tik po kelių mėnesių paaiškėjo, jog jis sėdi kalėjime už finansines machinacijas. Nemokėjau tiksliai išsiaiškinti nuomos, bendradarbiavimo sąlygų, nežinojau ir iki šiol ne visada žinau, kokiais žmonėmis pasitikėti galima, o kuriais ne. Išgyvenome begalę teigiamų tarpsnių, kuriais augome, džiaugėmės ir mokėmės. Visgi buvo ir tokių, kai įmonės vairą patikėjau labai geram žmogui, bet ne vadovui, ir atsidūrėmė didžiausioje duobėje per 6 metus.

Buvo ne vienas kartas, kai norėjau viską mesti. Kai klausiau “už ką man tai?? Kodėl taip NESISEKA?”. Kaip ten bebūtų, niekad nesustojau. Net tada, kai turėjau gauti tobulą pardavimų tašką, bet paskutinę akimirką nuomotojas nepasirašė sutarties, o man reikėjo suktis iš padėties, nes visi pinigai buvo investuoti į įrangą bei praplėstą konditerių komandą. Atrodė, jog situacija beviltiška, kad viskas, pabaiga. Ber ir tada klydau. Gerai, kad taip paprastai nepasidaviau.

Buvo laikas, kai džiugino namai, džiugino vyras, šuo, šeima ir kt., o verkiau ir nemiegojau tik dėl darbo. Iš esmės dėl to, kad iš proto vedė atsakomybės jausmas ir baimė pavesti tuos, kurie manimi patikėjo ir sutiko dirbti kartu. Yra buvę situacijų, kai nuo streso seilės praryti negali, o viduje tokios audros, jog net pykina. Tikėtina, koją kiša tai, kad esu moteris ir negaliu visko priimti šaltu protu. Mokausi to ir su kiekvienu atidaromu tašku žinau, kad tobulėju, bet vistiek yra kaip yra 🙂

Tai štai. Ar ir dabar atrodo, kad man labai sekasi? 🙂 Taip, aš savo dieną planuoju kaip noriu. Man nereikia prašyti niekieno leidimo pasidaryti manikiūrą ir pedikiūrą viduryje dienos. Aš galiu dirbti rytais ar vakarais, realiai tada, kada man dirbasi, o ne tada, kada reikalauja vadovas. Man nereikia prašyti atostogų, nes galiu išvykti, kada noriu. Tačiau būna ir tokių tarpsnių, kai negaliu “po darbo” uždaryti durų ir pamiršti tik dėl to, kad mano valandos pasibaigė. Kartais dirbu po 20 valandų per parą, ir laisvadienių nematau mėnesiais. Bet man svarbu pabaigti pradėtus procesus.

Vos prasidėjo 2019-ieji, atidariau du naujus taškus, o darbe turėjau pakeisti net kelias koleges, kurios pačios ar jų vaikai sirgo. Vieną taškų įrenginėjau tarpušventyje, kai visi ilsėjosi po beprotiško gruodžio, o kitą – nuotoliniu būdu Kaune, nes negalėjau išvykti iš Vilniaus. Ir nieko! Išgyvenau, nes.. pasikartosiu, bet tikrai nėra nieko neįmanomo 🙂

Vos prieš porą mėnesių susidūriau su Užimtumo tarnyba, per kurią priėmiau į darbą naują žmogų. Mane maloniai nustebino moteris, kuri padėjo parengti visus dokumentus – ji buvo rami, atidi ir paslaugi. Tačiau antra pusė šiek tiek net suglumino. Ji taip stengėsi apgalvoti kiekvieną mano pasirašomos sutarties punktą, kad tik neturėčiau problemų teisme, kuriame galiu atsidurti… “KĄ?!” – galvoju.. “Ta prasme?? Imu žmogų į darbą, sukuriu darbo vietą ir sąlygas jam užsidirbti, o gali tekti su juo bylinėtis teismuose??”.

Pasirodo, taip. Lietuvoje kažkodėl bedarbiams yra skiriamos tokios išmokos, kad jiems “neapsimoka” dirbti. Jie periodiškai priverstinai priima siūlomus darbus, tačiau likti ten nenori ir paduoda darbdavius į teismą, kad gautų įvairias kompensacijas ir be rimtesnių pasekmių sau galėtų iš to darbo išeiti. Pasakoju tai, ką išgirdau iš moters, kuri su tuo susiduria praktiškai kasdien.

Suprantu, kad daugumai norisi vadovauti, nesinori dirbti paprastų darbų, bet ar tikrai teisinga sėdėti ant sofos, teisti tuos, kurie stengiasi, dirba ir tikėtina kartais klysta, o patiems likti sėdėti ir bambėti, kokia bloga valdžia ir apskritai viskas Lietuvoje? Padarykite geriau! Nustokite komentuoti ir dergti kitus! Parodykite pavyzdį kaip reikia! Man galbūt irgi ne visi žinomi žmonės ir jų veiklos patinka, bet reikia pripažinti, kad jie daro ir padaro. O kiek yra žmonių, kurių darbai nėra taip plačiai matomi, tačiau yra labai svarbūs, garbingi ir vertingi!?

Taigi, šį sekmadienį linkiu pradėti nuo teigiamų minčių, pozityvaus mąstymo. Nustokime galvoti, kad kažkas yra sėkmingas, kad tik dėl to jis kažko pasiekė. Mažesnį ar didesnį rezultatą gali pasiekti KIEKVIENAS. Ir tai priklauso tik nuo MŪSŲ PAČIŲ. Tik štai tam tikrą procesą, kaip sakė Robertas, teks ir pradėti, ir pabaigti 😉

Su meile ir šypsena,

Jūsų Liu

One thought on ““Kaip tau pasisekė!” – Ar tikrai? ;)

  • Reply Vaida March 4, 2019 at 8:16 am

    Labai ikvepiantis irasas, aciu uz pasidalinima 🙂

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

%d bloggers like this: