Apie anoreksiją, maistą ir gyvenimo džiaugsmus

Kurį laiką mintys buvo visiškai kitur ir nors nuveikta išties daug, prisėsti ir parašyti niekaip nepavykdavo. Visgi šiandien yra stačiatikių Velykos ir savaitė po katalikų Velykų, todėl mano šeima vėl susirenka prie šventinio stalo, dalinsis maistu, džiaugsmais ir įspūdžiais. Kartu dalinsiuos ir aš, nors dar prieš kelerius metus negalėjau didžiuotis minčių laisve, visiškai atsipalaiduoti ir nors kažkiek negalvoti ką dedu į burną.

Taip, tokią gražią saulėtą pavasario dieną noriu dar kartelį grįžti prie valgymo sutrikimų temos, apie kurią jau porą kartų esu pasisakiusi. Visgi pilną istoriją išgirsdavo tik žurnalistai. Kiekvienas interpretuodavo ją savaip, kažkiek patrumpindavo, kad tilptų į eterio rėmus ir nors visuomet viską pateikdavo išties profesionaliai, nieko neiškreipdami ir nevilkdami į „bulvarinius rūbus“, dalis minčių ir faktų likdavo nepapasakotų. Šiandien besidžiaugdama tuo, kad galiu drąsiai dalyvauti bet kokiame socialiniame gyvenime, nekelti baimės ir susirūpinimo savo šeimai, noriu papasakoti apie tai, kad anoreksija ir bulimija – tai toli gražu ne vien „kvailų manekenių“ liga. Tai žymiai daugiau ir tikėtina, jog net neįtariate kiek jūsų aplinkoje gali būti draugų ir artimųjų, kenčiančių nuo tokių susirgimų.

Taigi, pirmiausia, turbūt verta prisiminti apie tai, kad valgymo sutrikimai dažniausiai siejami su grožio kultu. Kad MOTERYS, merginos, bando įvairias dietas ir kitus lieknėjimo būdus, kad būtų kuo gražesnės, tuomet pernelyg „užsikalbliuoja“ ir nebejaučia, kaip pasiekia kraštutinumus, nebegali suvaldyti situacijos. Grubiai tariant, vienos sąmoningai badauja (anoreksija), o kitos – persivalgo ir paskui įvairiais būdais stengiasi pašalinti iš organizmo suvartotą maistą (bulimija). Visuomenėje dažnai pasigirsta nuomonė, kad „tos kvailos gražuolės daugiau apie nieką negalvoja, tai ir suserga tokiomis kvailomis ligomis“, visgi žymiai dažniau šiomis ligomis serga ne modeliai ir kiti grožio industrijos atstovai. Tai gali būti susiję su charakteriu, t.y. perfekcionistams būdingas elgesys, su spaudimu iš aplinkos, polinkiu į depresijas ir pan. Anoreksija bei bulimija dažnai serga vyrai ir netgi vaikai.

Štai šioje vietoje noriu prisiminti SAVO istoriją – buvau putliažandė studentė, iškart po mokyklos įstojusi į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą. Studijos buvo įdomios, bendrakursiai linksmi ir draugiški, tačiau niekada nebuvau iš tų, kur labai daug „baliavoja“ ir geria po paskaitų, todėl jau po pirmų studijų mėnesių supratau, jog per dieną man lieka dar bent 6 laisvos valandos, kurias juk galima išnaudoti prasmingiau! Čia jau pirmas požymis, jog visur ir visada noriu spausti iš savęs maksimumą, siekti ir pasiekti. Dėl to susiradau padavėjos darbą ir prieš arba po paskaitų dirbau picerijoje. Dažnu atveju mano pamaina baigdavosi 23 val. Grįžusi namo nenorėdavau prisivalgyti, nes žinojau, kad mano organizmui tai bus didelė apkrova ir neužmigsiu. Taigi, po intensyvios dienos su studijomis ir staliukų aptarnavimu, suvalgydavau kokią grūdėtą varškytę ir eidavau miegoti.

Ilgainiui, organizmas priprato gauti vis mažesnes maisto porcijas. Aš nesiekiau to sąmoningai, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad visą dėmesį sutelkiau į atliekamus darbus, norėjau maksimaliai gerų rezultatų ir mano mitybos poreikiai nuėjo į tolimiausią planą. Štai ir viskas! Tiek tereikėjo, kad mano svoris nukristų iki 42kg ribos! (ūgis – 165cm) Kad šeima pradėtų nerimauti dėl mano sveikatos, o visa aplinka žiūrėtų, kaip į ligotą žmogų.

Didžiausias paradoksas tame, kad niekada nesijaučiau blogai! Atvirkščiai – nors veidrodyje mačiau save tokią, kokia buvau (tikrai nebuvo tų vaizdelių, kaip rodo filmuose, jog atrodau kaip skeletas, o matau save milžiniškos spurgos dydžio), nuolat jaučiausi kupina energijos ir galinti kalnus nuversti! Mažiausiai svėriau gyvendama Portugalijoje, nes ten supratau, jog maistą gaminti man patinka tik dėl kitų. Maitinausi ganėtinai prastai, vengiau bendrų vakarienių su studentais, dažniausiai valgydavau viena, kitiems nelabai suprantamą maistą (įvairūs vaisiai, liesi pieno produktai, užkandžiai, saldumynai). Visi jau buvo prie to pripratę, bet šiokių tokių replikų vistiek sulaukdavau.

Labiausiai dabar nepatogu dėl šeimos. Pamenu, kaip sesuo gražiai bandydavo užkabinti tą temą, įkalbėti normaliai valgyti. Pati žiūriu į senas nuotraukas ir šiurpai kūnu nubėga. Atrodo, kad pati tokioje situacijoje nebūčiau turėjusi tiek katrybės ir žymiai griežčiau būčiau su savimi kalbėjusi!

Po grįžimo į Lietuvą praėjo dar apie porą metų ir pradėjau draugauti su būsimu vyru. Po nepilnų metų susituokėme ir praktiškai iškart po to nutariau, jog turiu susiimti ir pasirūpinti savo sveikata (juk prie altoriaus pažadame kurti šeimą, susilaukti vaikų ir t.t., bet moterims itin mažas svoris iššaukia hormonų svyravimus, nusimuša tam tikri procesai, kurie apsunkina tokių pažadų tęsimą). Kreipiausi į ginekologę, kuri man patarė pasikalbėti su dietologe iš Valgymo sutrikimų centro (http://www.valgymosutrikimai.lt/). Ten man padarė tyrimus, parodė kurie rodikliai yra itin žemi ir nustatė, jog buvau ant anoreksijos ribos. Vėlgi, pagarba daktarei Brigitai Baks, kuri sugeba kalbėti taip, kad nesijaustum nenormalus arba nepataisomas ligonis. Paklausiusi jos rekomendacijų, pradėjau lankyti Dienos centrą.

Jo užsiėmimų rėmuose susipažinau ir su labai stipriai sergančiomis merginomis/moterimis. Vienos buvo kątik po reanimacijos, kitos – ne pirmą kartą grįžusios į centrą, nes “atkrisdavo”. Jų istorijos buvo tokios, dėl kurių ir pati verkiau, nesulaikydama ašarų.. visos buvome labai skirtingos, viename kambaryje atsidūrusios dėl įvairiausių priežasčių. Tik kai kurias iš išvaizdos galima buvo atpažinti, kaip sergančias anoreksija arba bulimija. Kitos – visiškai įprastai atrodančios moteris. Kodėl tai pabrėžiu? Nes ir tavo aplinkoje gali būti asmuo, kuriam labai reikia palaikymo! Žmogiško, šilto, paprasto priėjimo ir paskatinimo savo problemas spręsti kitaip. Juk dažnai būna, jog gyvenime nesiseka darbai, mokslai, kiti dalykai. Užsitęsia “tamsusis” laikotarpis ir atrodo, jog geresni laikai nebeateis.. tuo tarpu mityba yra vienas lengviausiai kontroliuojamų procesų mūsų gyvenimuose! Jei atrodo, kad nepavyksta suvaldyti begalės sričių ir jautiesi nevykeliu, bent jau šioje srityje viskas paprasta – pradedi kontroliuoti kiek valgai ir štai rezultatas: tu gali!

Nors esu tokia “prie kūrybos”, tačiau mano racionalusis protas dažnai ima viršų. Dienos centre gavau atsakymus, kodėl reikalingi bendri susitikimai ir pasipasakojimai (prieš tai niekaip nesupratau, kodėl irgi turiu sakyti, jog man blogai, nors iš tikrųjų taip nebuvo! Buvau kątik ištekėjusi, džiaugiausi gražia vasara ir t.t.), kas iš tikrųjų yra valgymas, o ne vien užkandžiavimas ir pan. Nuo tada pradėjau maitintis kitaip. Vis dar nesu sveikos mitybos pavyzdys, tačiau kūno masė kalba už save (54-56kg) 🙂

Manau, kad neveltui dažnai kartojama, jog visose gyvenimo srityse privalo būti balansas. Meilė sau ir artimajam, meilė darbui ir poilsiui, meilė maistui ir nepersivalgymui, gerai savijautai. Man dažnai prikiša, kad dirbu su saldumynais, o nesveriu 200kg. Spėja, kad greičiausiai, pati desertų nevalgau. Valgau, kasdien ir po 2-3 pyragaičius, torto gabaliukus ar kitokius saldėsius. Visgi renkuosi kokybiškus ir NIEKADA nesijaučiu dėl to kalta. Tikėtina, organizmas tai supranta, priima ir nekaupia to, ko nereikia. Kitaip kol kas to paaiškinti negaliu, nes ir mano medžiagų apykaita – kaip įprasto statistinio žmogaus 🙂

Linkiu visiems džiaugtis tuo, ką turime! Džiaugtis tuo, kad galime valgyti viską ir neriboti savęs dėl tam tikrų ligų (pvz. įvairių netoleravimų turintys žmonės visuomet kartoja: „Jei galite valgyti maistą su laktoze, glitimu ir t.t., mėgaukitės! Neprisimąstykite nereikalingų dalykų, kol esate sveiki!“). Taip pat būkime budrūs ir atviri tiems, kam tikėtina nepavyko laimėti kovos su vidiniais „demonais“. Šiandien pasidalinau savo istorija, kurioje galbūt įžvelgsi dalelę savęs. Jei taip, žinok, kad esi stipresnis(-ė) už bet kokius gyvenimo siunčiamus sunkumus! Tai tik laikini išbandymai, kad suvoktum, kiek vidinės jėgos turi ir galbūt tai parodys naujų dalykų, apie kuriuos anksčiau net nesusimąstydavai.

O dabar – gražaus pavasariško sekmadienio! Plačiai nusišypsok ir užkariauk pasaulį savo žavesiu! 🙂

Sumeile ir šiluma,

Liu

P.S. Čia laida “Stilius”, kurioje taip pat pasisakiau šia tema: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013686285/stilius-2018-03-03#wowzaplaystart=630000&wowzaplayduration=440000

One thought on “Apie anoreksiją, maistą ir gyvenimo džiaugsmus

  • Reply Erika April 8, 2018 at 6:50 am

    Sveika, perskaičiau tavo straipsnį… kaip gaila, kad tokiai moteriai, gaminančiai dieviškus skanumynus ir atrodančiai stulbinamai, teko susidurti su tokiomis problemomis… Aš irgi su tuo kovoju jau trečius metus, bet niekaip nesugebu perlipti per save, prisiversti suvalgyti normalų kiekį žmogui reikiamų kalorijų, o ne tik gyvybei palaikyti. O ką jau kalbėti apie maisto gaminimą ir tortų kepimą :(. Man tai teikia labai daug džiaugsmo ir gerų emocijų, bet aš nesugebu suvalgyti nei iškeptos kanelės, nei keksiuko. O vis spaudžiu iš savęs maksimalius rezultatus, bet tai neduoda jau teigiamų rezultatų. Todėl, man būtų įdomu sužinoti, kaip tau sekėsi pradėti valgyti, susigrąžinti dabartinį svorį?
    Didžiausios sėkmės Tau! 😉

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

%d bloggers like this: